Vinguriavo takelis tarp arimų pilkųIr atėjo bernelis netikėtu laiku.
Pasisveikinęs klausė: ką viena aš veikiu?
Atsakiau jam: šypsausi, o kai liūdna - verkiu.
Ko tau verkti? - šypsojos ir pagyrė kasas,
O basas mano kojas vilgė ryto rasa.
Aš ėjau ir jis ėjo, prisiglaudęs šalia
Tartum rytmečio vėjas, toks švelnus, pievele.
Ak, pavydžios kaimynės gal ir matė, gal ne -
Per pečius apkabinęs, pabučiavo mane
Ir laimingas nudūmė siauručiu takeliu,
O aš jam iš piktumo dovanot negaliu.
Ne dėl to, kad bučiavo,
Kad nubėgo jisai,
Širdžiai mielą ir savą
Vijo sunkūs balsai.